Diagnostika
Celiakija diagnozuojama remiantis ligos simptomais, laboratoriniais tyrimais (šiai ligai būdingų aTG, AGA ar EMA antikūnų nustatytomu kraujyje), plonosios žarnos biopsija ar genetiniu tyrimu.
Kas turėtų būti tiriamas dėl celiakijos?
I grupė. Vaikai, paaugliai ir suaugusieji, turintys šiuos simptomus: lėtinį ir protarpinį viduriavimą, sutrikusį vystymąsi, svorio netekimą ar nepakankamą augimą, ūgio augimo sulėtėjimą, pavėluotą brendimą, amenorėją, geležies stokos anemiją, pykinimą ar vėmimą, lėtinį pilvo skausmą, spazmus, obstrukciją, lėtinį nuovargį, pasikartojantį aftinį stomatitą, į Duringo pūslelinį dermatitą panašius bėrimus, kaulų lūžius, nesusijusius su trauma / osteopenija / osteoporoze, nenormalius kepenų biocheminius tyrimus.
II grupė. Vaikai, paaugliai ir suaugusieji, neturintys simptomų, bet turintys padidėjusią riziką susirgti celiakija, t.y. sergantys su celiakija susijusiomis ligomis: pirmojo tipo cukriniu diabetu, Dauno sindromu, autoimuniniu tiroiditu, Turner sindromu, Williamso sindromu, selektyviu imunoglobulino A (IgA) deficitu, autoimuniniu hepatitu, turinčių celiakija sergančių pirmos eilės giminaičių.
Pacientai turi būti tiriami tik tie, kurie vartoja gliuteną, antraip gali būti klaidingai nediagnozuota celiakija.